Kultūros istoriko pareiga-ginti mirusius
" Parašiau pačią ilgiausią gyvenime recenziją. Ir ne iš džiugesio, o iš kultūros istoriko pareigos ginti mirusius – nuo suprimityvinimo, nuo suvulgarinimo. " Darius Kuolys
Rašiau apie kolegių Viktorijos Šeinos ir Aistės Kučinskienės knygą „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas“, gindamas ir Mykolą Biržišką, Vincą Mykolaitį-Putiną, Meilę Lukšienę, ir Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, Vincą Krėvę, ir pačią lietuvių literatūrologiją.
Pavartęs kolegių monografiją, jau buvau linkęs numoti ranka. Bet, kai knyga buvo pristatyta visuomenei kaip „lietuvių literatūros istoriografijos metasintezė“, kaip viso šimtmečio mokyklinės lituanistikos „demaskavimas“, nesusilaikiau. 🙂
Nuoroda į visą recenzijos tekstą – pirmame komentare. O čia tik ištraukėlės:
„Verta atidžiau panagrinėti, kaip sekėsi monografijos autorėms suderinti ambicingą „metasintezės“ siekį su „demaskavimo“ aistra. Ar pavyko įveikti natūralią įtampą tarp „sintezavimo“ ir „demaskavimo“? Mat sintezė reikalauja visumos matymo, atvirumo skirtingiems balsams ir požiūriams, stiprios hermeneutinės klausos, dialogiško santykio su tekstais. „Demaskavimui“ būtinas įsitikinimas savo nuomonės pranašumu, teisumu ir oponento pozicijos menkumu, klaidingumu. Tyrimo medžiaga šiuo atveju pasitelkiama savo teisumui įrodyti, o tam netinkami tekstai tiesiog nutylimi arba iškreipiami. Sintezė grindžiama dialogu, mąstymu ir / ir, o „demaskavimas“ – monologu, mąstymu arba / arba.
<...>
Monografiją atveriančiu raktu tampa autorių išdėstyta kertinė metodologinė nuostata: „Pats savaime literatūros tekstas nėra nei vertingas, nei bevertis: vertę jam suteikia arba jos nesuteikia suvokėjas, pasiremdamas tam tikrais vertinimo kriterijais“. Taigi iš kanono formavimo ir jo funkcionavimo proceso tyrėjos sąmoningai pašalina literatūros kūrinį kaip savarankišką tekstą, sykiu neigia ir pačių rašytojų dalyvavimą kanoną kuriant. Tokia knygos autorių pozicija iš esmės nulemia tyrimo pobūdį.
Visų pirma, šia nuostata grindžiamas tyrėjų žvilgsnis suprimityvina pačią literatūrą: jis atima iš literatūros kūrinio, o ir bet kurio kito teksto, jo savarankišką turinį, jo subjektiškumą, jo būtiškumą. Rašytojo kūrinys – vien mūsų, suvokėjų, valioje. O mūsų valia ir galia – beribės. Kas toks Martynas Mažvydas, kas Kristijonas Donelaitis, kas Vincas Mykolaitis-Putinas mūsų visagalybės akivaizdoje?
<...>
Patikėję monografijoje kuriamu pasakojimu apie [siaurai nacionalizmo ideologijai palenktą] literatūrinį kanoną Vasario 16-osios Respublikoje, vargiai suprastume, kaip iš tuometinės gimnazijos galėjo išeiti tokios stiprios kūrybinės individualybės kaip Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Zaborskaitė ir kiti. Pakankamai liberalią ano laiko mokyklos tikrovę gal padėtų geriau pažinti Zaborskaitės atsiminimai, kurie, deja, tyrime nėra pasitelkti.
Beje, netelpa siauron nacionalizmo schemon ir šakotos, stiprios, savarankiškų pasaulėžiūrų [mokyklinių programų kūrėjų] Motiejaus Miškinio, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Ambrazevičiaus asmenybės.
<...>
Tyrėjos tvirtina, kad „SSRS respublikų titulinių tautų kultūra nebuvo persekiojama ar gniaužiama, ji toleruota ir net skatinta“, „kad sovietinių respublikų literatūrologai buvo skatinami domėtis, nagrinėti, skleisti savo tautinės kultūros paveldą“, tiesa, „SSRS komunistų partijos ideologijos ribose“. Vargu ar su šio teiginio pirmąja dalimi būtų sutikę ne tik į partizanus išėję, į Vakarus pasitraukę lietuvių humanitarai, bet ir nemaža dalis okupuotoje Lietuvoje profesinį darbą dirbusių literatūrologų. Beje, visi pastarieji tyrėjų pasakojime tampa vienu apibendrintu veikėju – „sovietais“. Kaip „sovietai“ monografijoje iškyla ir Kazys Preikšas, kėlęs literatūrologams uždavinį „demaskuoti buržuazinių literatūros istorikų melą apie lietuvių literatūros istorinį vystymosi kelią“, ir Antanas Sniečkus, reikalavęs paversti mokyklą „tikruoju komunistinio auklėjimo židiniu“, ir Donatas Sauka, Kęstutis Nastopka, Vaidotas Daunys, teigę Salomėjos Nėries poezijos vertę.
<...>
Siekdamos pabrėžti senųjų autorių svetimumą lietuvių kultūrai, tyrėjos dalies jų asmenvardžius rašo lenkiškai arba vokiškai: Wojciech Wijuk Kojałowicz, Daniel Naborowski, Samuel Przypkowski, Franciszek Ksawery Bohusz, Philipp Ruhig, Gottfried Ostermeyer, Christian Gottlieb Mielcke. Tačiau kitų autorių asmenvardžiai lietuvinami: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Mykolas Pranciškus Karpavičius, Liudvikas Rėza. Kodėl taip nenuosekliai elgiamasi, nežinia. XVII amžiaus istorikas Kojalavičius buvo kilęs iš lietuviškos Kauno miestiečių šeimos, laikė save lietuviu. XVIII šimtmečio pamokslininkas Karpavičius gimė Brastos vaivadijoje, gudiškose LDK žemėse, kaip ir Naborovskis, Pšipkovskis, buvo Lietuvos pilietis. Ksaveras Pranciškus Bogušas – lietuvis bajoras, ukmergiškis. Sorbų kilmės Ruigys – toks pat lietuvių ir vokiečių kultūrų žmogus kaip ir Rėza. Tad vargu ar prasminga laužyti nusistovėjusią senųjų autorių asmenvardžių rašybą. Juo labiau, kad iki XIX amžiaus pabaigos asmenvardžiai skirtingomis kalbomis rašyti skirtingai, taikantis prie kiekvienos kalbos dėsningumų: juk išlikusius lenkiškus laiškus Daukantas yra pasirašęs Szymon Dowkont, o XVIII šimtmetyje į lietuvių kalbą verstuose įstatymuose lietuvintos Lenkijos Karalystės politikų pavardės – Mikułauskas, Sandomiero pasiuntinys, Stroynauskas, Voluinės pasiuntinys, Sabalauskas, Varšuvos pasiuntinys. Taigi klaidingas yra įsitikinimas, kad „lituanizuoti lietuvių kultūrai svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio laikotarpiu“, kad tik „Aušros“ laikais „Martinus Mosvidius (Masvidius) lietuvių spaudos skaitytojams tapo žinomas kaip Martynas Mažvydas, Szymon Dowkont – kaip Simonas Daukantas ir pan.“. Nėra abejonės, kad lietuviškai kalbėdamas lietuviškai savo pavardę tarė Mažvydas, paskelbęs ją ir verstos giesmės akrostiche – „MASVJDAS“, kad, laikydamasis to meto tradicijos, lietuviškai lietuviškuose laiškuose asmenvardį bus rašęs ir Daukantas.
<...>
Visose monografijos dalyse teigiamas Mickevičiaus svetimumas lietuvių literatūrai, kultūrai, vaizduojamos perdėtos lietuvių humanitarų pastangos „sulietuvinti“ rašytoją, kuris „tiesioginių sąsajų su lietuvių tautiniu judėjimu neturėjo, priešingai buvo Lenkijos patriotas“. Tik lenkiškai knygoje rašomas jo asmenvardis – Adam Mickiewicz. Akivaizdžiai demonstruojamas nepasitikėjimas senaisiais Lietuvos bajorais Biržiška, Šalkauskiu, Mykolu Römeriu, Czesławu Miłoszu, jautusiais tikrą gentinį solidarumą su Mickevičiumi ir pripažinusiais jo lietuviškumą. Beje, Römeris lietuviškai rašytoje „Autobiografijoje“ pabrėžtinai vartojo lietuvišką poeto vardo ir pavardės formą – Adomas Mickevičius, nors savo paties ir savo amžininkų pavardes šiame tekste išsaugojo autentiškas, tiesa, vardus lietuvindamas: Mykolas Römeris, Tadas Wróblewski’s, Liudvikas Abramowicz’ius. „Autobiografijoje“ Römeris kalbėjo ir apie „seną Adomo Mickevičiaus odą“, kuri būdinga ir jam, kuri esanti „savotiška – ne grynai lenkiška ir ne grynai lietuviška, bet ypatingai sukombinuota, kurioje randasi taip lenkystės, taip lietuvystės žymės“.
Nutyli tyrėjos ir Biržiškos, įvedusio Mickevičių į mokyklinį lietuvių literatūros kanoną, argumentus bei asmenines patirtis. Vaikystėje ir jaunystėje atrasti Mickevičiaus tekstai, sako Biržiška, „mane veikė ne vien kaip jaunuolį, bet ir kaip tautiškai atbundantį lietuvį, didžiausiame lenkų poete atrandantį ir pajuntantį tokį pat, kaip ir jis, lietuvį, – lenkiškai kalbantį, lenkiškai rašantį, lenkiškai veikiantį, betgi lietuvį“. Taigi Mickevičius, Biržiškos teigimu, esąs ir „didysis lenkų poetas“, ir „Didysis Tautietis“, kurį tėvas krikštijo paguldęs ant Lietuvos Statuto, kuris pats savo sūnų Paryžiuje krikštijęs iš Lietuvos atvežtu Nemuno vandeniu, kurį pyktelėjęs Julius Slovackis, arba Juliuszas Słowackis, praminęs „lietuvių Dievu“ – „Bóg litewski“, o amžininkai žemaičiai Prancūzijoje vadinę „lietuvininku“, kurio „bemaž visa poetinė kūryba semiasi iš Lietuvos ir verčiasi jos įspūdžiais“, kuris tiesiogiai veikęs tautinį lietuvių atgimimą – Daukantą ir Simoną Stanevičių, kurio „lenkiškoje poezijoje maudėsi“ aušrininkai (Jonas Basanavičius atmintinai mokėjęs beveik visą „Konradą Valenrodą“). Beje, 1888-aisiais parašytoje poemoje „Lietuva“ Maironis greta „didžio poetos“ Donelaičio iškelia ir tėvynę Lietuvą mylėjusį „garsų Adomą“ – „didžiausią tarpo poetų“, o išnašoje paaiškina, kad „Adomas Mickevyčė save skaitė <...> už tikrą lietuvį“, nors „ne kartą vadina save taip jau ir lenku“. Iškalbingai knygoje nutylima Brigitos Speičytės monografija „Anapus ribos. Maironis ir istorinė Lietuva“, atskleidusi genetinį Maironio ir Mickevičiaus poetikų ryšį. Tyrėjų lieka nepastebėtas ir Miłoszo įžvelgtas bei aptartas Mickevičiaus, lenkų mesianizmo kūrėjo, poetinės metafizikos lietuviškas matmuo.
Monografijos autorės švelniai pašiepia Šalkauskį, neva nepagrįstai rašiusį apie lietuvišką Mickevičiaus kilmę iš bajorų Rimvydų, ir spėja, kad tokią žinią jis galėjęs paimti iš XIX–XX amžių sandūroje kūrusio lenkų literatūrologo Piotro Chmielowskio užuominos. Sykiu teigiama, jog būtent „Šalkauskio teoriją“ perėmęs Biržiška, primenama, kad sovietinės okupacijos metais jos laikęsis Mykolaitis-Putinas. Ir vis dėlto ši „teorija“ nėra ironijos vertas pramanas. Mickevičių giminės lietuviškumą dar XVI šimtmetyje pabrėžė Strijkovkis, kurio „Kroniką“ poetas buvo atidžiai skaitęs. Kojalavičius lotyniškame „Šventajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardyne“ pateikė „Kronikos“ žinią, kad „kai kurie Mickevičiai kilo iš kunigaikščių Giedraičių“, ir pats Minsko vaivadijoje įsikūrusius Mickevičius kildino iš Žemaitijos, iš Rimvydų giminės. Žemaitijoje ir rusėniškose Lietuvos žemėse gyvenusią Rimvydų-Mickevičių giminę Kojalavičius mini ir lenkiškai parašytoje herbyno santraukoje. Lietuvis didikas Rimvydas XV amžiaus viduryje buvo Lydos seniūnas. Matyt, lietuviškos kilmės iš Rimvydų idėją saugojo Mickevičių šeimos žodinė tradicija. Kad poetui buvo ne tik žinomas, bet ir svarbus šeimos genealoginis pasakojimas, liudytų „Gražinos“ personažas – senas išmintingas bajoras Rimvydas, kunigaikščio Liutauro patarėjas: „Rymwid“ – „zacny rycerz w litewskim narodzie“ („garsus lietuvių tautos riteris“).
Klysta tyrėjos, paraidžiui supratusios „Konrado Valenrodo“ pratarmės žodžius, jog Lietuva esanti „visiškai praeityje“, jog tai „išnykusi“ tauta. Šie žodžiai, kaip ir poemos dedikacijoje Rusijos imperatoriui Mikalojui I išsakytas palinkėjimas, „kad šitiekos tautų Tėvo vardą šlovintų visos kartos visomis kalbomis“, yra klasikinis Mickevičiaus valenrodizmo pavyzdys. Juk pats istorinės poemos tekstas kvietė lietuvius ir lenkus nesusitaikyti su svetimųjų priespauda, visomis priemonėmis grumtis už savo laisvę. Juk „Litwo! Ojczyzno moja!“, „Pono Tado“ invokacijos žodžiai, buvo nukreipti ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. 1841-ųjų kovo 23-iąją iš Paryžiaus broliui Pranciškui išsiųstame laiške poetas rašė: „Gal tapsiu profesoriumi be natūralizacijos, nes man vis dėlto gaila liautis oficialiai, valstybine prasme lietuviu buvus [mi jakoś żal przestać być Litwinem urzędownie] ir nemiela pavirsti prancūzu“. Taigi Mickevičius brangino ir saugojo prieš pusę amžiaus sunaikintos Lietuvos valstybės pilietybę: galimybę tapti Prancūzijos piliečiu jis siejo ne su Lenkijos, bet su Lietuvos politinės bendruomenės išdavyste.
Regis, ir „didžiojo Adomo“ atveju mąstymas arba / arba knygoje susiduria su mąstymu ir / ir. Biržiška, Šalkauskis, Römeris, Mykolaitis-Putinas, Speičytė, neneigdami Mickevičiaus lenkiškos tapatybės, jo kūrybos priklausymo lenkų kultūrai, mato ir jo tapatybės bei kūrybos lietuvišką dėmenį, stiprią šios kūrybos įtėkmę lietuvių kultūrai. Beje, tarsi pratęsdamas Römerio pastabą apie „ypatingai sukombinuotą“ Mickevičiaus odą, lenkų istorikas Juliuszas Bardachas yra nusakęs šio poeto bei kitų XIX ir XX a. pradžios Lietuvos intelektualų savimonę kaip „dvipakopę tautinę sąmonę“, kurioje susilieja lietuviškumas ir lenkiškumas. Ir nebus suklydęs. Mickevičiaus lenkiškos poezijos lietuviškumas tiesiogiai veikė modernų lietuvių nacionalizmą: net pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Smetona buvo „didžiojo Adomo“ mokinys.
<...>
Visas tyrėjų pasakojimas apie XX amžiaus mokyklinį lietuvių literatūros kanoną yra grindžiamas kanoną formavusių literatūrologų ideologinių pozicijų demaskavimu. O atskleistos pozicijos iš esmės išsitenka dviejose ideologinėse schemose: Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios respublikose mokyklinė literatūra, pasak knygos autorių, buvusi palenkta nacionalizmui, o sovietinės okupacijos metais – sovietinei ideologijai. Pasirėmę Slavojaus Žižeko pastebėjimu, kad pats „išsilaisvinimas iš ideologijos prievartos“ esąs ideologija, galėtume klausti: iš kokių ideologinių pozicijų tyrėjos nacionalizmą ir sovietizmą demaskuoja, kokiai ideologijai pačios priklauso? <...> Kas tyrėjų ideologijai būdinga? Visų pirma, marksistinis požiūris į ideologiją kaip į demaskuotiną melo ir prievartos sistemą. Iliuzija, kad galima demaskuoti ideologijas iš ideologiškai neutralios „mokslinės“ pozicijos. Itin neigiamas požiūris į nacionalizmą. Į liberalųjį nacionalizmą – taip pat. Ir tokio požiūrio nulemtas nepriklausomybės, tautinės valstybės nuvertinimas.
Monografijos autorėms taip pat savas brandaus sovietmečio žvilgsnis į literatūrą ir kultūrą. Žvilgsnis, šias kūrybos sritis esmingai apkarpantis. Tokį žvilgsnį, vyravusį Sovietų Rusijoje, yra nusakęs Thomas Stearnsas Eliotas: jis „susiaurina kultūrą“ ir priskiria jai „visa, kas spalvinga, nekalta ir atskirta nuo politikos“.
<...>
Tyrėjų ideologinėms nuostatoms būdinga ir labai supaprastinta progreso samprata. Pažanga knygoje, kaip sovietiniai laikais, vis dar siejama su visuomenės sekuliarizacija, urbanizacija, nacionalizmo įveikimu. Būtent tokia pažangos samprata lemia, kad monografijoje „religinė raštija“ griežtai atskiriama nuo lietuvių literatūros istorijos, kad šiuolaikiniams tekstams tyrėjos iš anksto „suteikia“ aukštesnę vertę nei seniesiems.
<...>
Ir kokia galėtų būti glausta šios recenzijos išvada? Viktorijos Šeinos ir Aistės Kučinskienės monografija, nepaisant aprėptos įspūdingos medžiagos, nėra lietuvių literatūros istoriografijos metasintezė. Tai – svaresnio pagrindimo stokojantis, nesyk pro šalį prašaunantis, bet savo aistra žavintis ir tikrai aptarimo vertas demaskavimas.“
Mykolo Biržiškos, senosios Lietuvos literatūros tyrinėtojo, Vilniaus universiteto rektoriaus, pirmojo VU Lietuvių literatūros katedros vedėjo, nuotrauka.
Pavartęs kolegių monografiją, jau buvau linkęs numoti ranka. Bet, kai knyga buvo pristatyta visuomenei kaip „lietuvių literatūros istoriografijos metasintezė“, kaip viso šimtmečio mokyklinės lituanistikos „demaskavimas“, nesusilaikiau. 🙂
Nuoroda į visą recenzijos tekstą – pirmame komentare. O čia tik ištraukėlės:
„Verta atidžiau panagrinėti, kaip sekėsi monografijos autorėms suderinti ambicingą „metasintezės“ siekį su „demaskavimo“ aistra. Ar pavyko įveikti natūralią įtampą tarp „sintezavimo“ ir „demaskavimo“? Mat sintezė reikalauja visumos matymo, atvirumo skirtingiems balsams ir požiūriams, stiprios hermeneutinės klausos, dialogiško santykio su tekstais. „Demaskavimui“ būtinas įsitikinimas savo nuomonės pranašumu, teisumu ir oponento pozicijos menkumu, klaidingumu. Tyrimo medžiaga šiuo atveju pasitelkiama savo teisumui įrodyti, o tam netinkami tekstai tiesiog nutylimi arba iškreipiami. Sintezė grindžiama dialogu, mąstymu ir / ir, o „demaskavimas“ – monologu, mąstymu arba / arba.
<...>
Monografiją atveriančiu raktu tampa autorių išdėstyta kertinė metodologinė nuostata: „Pats savaime literatūros tekstas nėra nei vertingas, nei bevertis: vertę jam suteikia arba jos nesuteikia suvokėjas, pasiremdamas tam tikrais vertinimo kriterijais“. Taigi iš kanono formavimo ir jo funkcionavimo proceso tyrėjos sąmoningai pašalina literatūros kūrinį kaip savarankišką tekstą, sykiu neigia ir pačių rašytojų dalyvavimą kanoną kuriant. Tokia knygos autorių pozicija iš esmės nulemia tyrimo pobūdį.
Visų pirma, šia nuostata grindžiamas tyrėjų žvilgsnis suprimityvina pačią literatūrą: jis atima iš literatūros kūrinio, o ir bet kurio kito teksto, jo savarankišką turinį, jo subjektiškumą, jo būtiškumą. Rašytojo kūrinys – vien mūsų, suvokėjų, valioje. O mūsų valia ir galia – beribės. Kas toks Martynas Mažvydas, kas Kristijonas Donelaitis, kas Vincas Mykolaitis-Putinas mūsų visagalybės akivaizdoje?
<...>
Patikėję monografijoje kuriamu pasakojimu apie [siaurai nacionalizmo ideologijai palenktą] literatūrinį kanoną Vasario 16-osios Respublikoje, vargiai suprastume, kaip iš tuometinės gimnazijos galėjo išeiti tokios stiprios kūrybinės individualybės kaip Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Zaborskaitė ir kiti. Pakankamai liberalią ano laiko mokyklos tikrovę gal padėtų geriau pažinti Zaborskaitės atsiminimai, kurie, deja, tyrime nėra pasitelkti.
Beje, netelpa siauron nacionalizmo schemon ir šakotos, stiprios, savarankiškų pasaulėžiūrų [mokyklinių programų kūrėjų] Motiejaus Miškinio, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Ambrazevičiaus asmenybės.
<...>
Tyrėjos tvirtina, kad „SSRS respublikų titulinių tautų kultūra nebuvo persekiojama ar gniaužiama, ji toleruota ir net skatinta“, „kad sovietinių respublikų literatūrologai buvo skatinami domėtis, nagrinėti, skleisti savo tautinės kultūros paveldą“, tiesa, „SSRS komunistų partijos ideologijos ribose“. Vargu ar su šio teiginio pirmąja dalimi būtų sutikę ne tik į partizanus išėję, į Vakarus pasitraukę lietuvių humanitarai, bet ir nemaža dalis okupuotoje Lietuvoje profesinį darbą dirbusių literatūrologų. Beje, visi pastarieji tyrėjų pasakojime tampa vienu apibendrintu veikėju – „sovietais“. Kaip „sovietai“ monografijoje iškyla ir Kazys Preikšas, kėlęs literatūrologams uždavinį „demaskuoti buržuazinių literatūros istorikų melą apie lietuvių literatūros istorinį vystymosi kelią“, ir Antanas Sniečkus, reikalavęs paversti mokyklą „tikruoju komunistinio auklėjimo židiniu“, ir Donatas Sauka, Kęstutis Nastopka, Vaidotas Daunys, teigę Salomėjos Nėries poezijos vertę.
<...>
Siekdamos pabrėžti senųjų autorių svetimumą lietuvių kultūrai, tyrėjos dalies jų asmenvardžius rašo lenkiškai arba vokiškai: Wojciech Wijuk Kojałowicz, Daniel Naborowski, Samuel Przypkowski, Franciszek Ksawery Bohusz, Philipp Ruhig, Gottfried Ostermeyer, Christian Gottlieb Mielcke. Tačiau kitų autorių asmenvardžiai lietuvinami: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Mykolas Pranciškus Karpavičius, Liudvikas Rėza. Kodėl taip nenuosekliai elgiamasi, nežinia. XVII amžiaus istorikas Kojalavičius buvo kilęs iš lietuviškos Kauno miestiečių šeimos, laikė save lietuviu. XVIII šimtmečio pamokslininkas Karpavičius gimė Brastos vaivadijoje, gudiškose LDK žemėse, kaip ir Naborovskis, Pšipkovskis, buvo Lietuvos pilietis. Ksaveras Pranciškus Bogušas – lietuvis bajoras, ukmergiškis. Sorbų kilmės Ruigys – toks pat lietuvių ir vokiečių kultūrų žmogus kaip ir Rėza. Tad vargu ar prasminga laužyti nusistovėjusią senųjų autorių asmenvardžių rašybą. Juo labiau, kad iki XIX amžiaus pabaigos asmenvardžiai skirtingomis kalbomis rašyti skirtingai, taikantis prie kiekvienos kalbos dėsningumų: juk išlikusius lenkiškus laiškus Daukantas yra pasirašęs Szymon Dowkont, o XVIII šimtmetyje į lietuvių kalbą verstuose įstatymuose lietuvintos Lenkijos Karalystės politikų pavardės – Mikułauskas, Sandomiero pasiuntinys, Stroynauskas, Voluinės pasiuntinys, Sabalauskas, Varšuvos pasiuntinys. Taigi klaidingas yra įsitikinimas, kad „lituanizuoti lietuvių kultūrai svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio laikotarpiu“, kad tik „Aušros“ laikais „Martinus Mosvidius (Masvidius) lietuvių spaudos skaitytojams tapo žinomas kaip Martynas Mažvydas, Szymon Dowkont – kaip Simonas Daukantas ir pan.“. Nėra abejonės, kad lietuviškai kalbėdamas lietuviškai savo pavardę tarė Mažvydas, paskelbęs ją ir verstos giesmės akrostiche – „MASVJDAS“, kad, laikydamasis to meto tradicijos, lietuviškai lietuviškuose laiškuose asmenvardį bus rašęs ir Daukantas.
<...>
Visose monografijos dalyse teigiamas Mickevičiaus svetimumas lietuvių literatūrai, kultūrai, vaizduojamos perdėtos lietuvių humanitarų pastangos „sulietuvinti“ rašytoją, kuris „tiesioginių sąsajų su lietuvių tautiniu judėjimu neturėjo, priešingai buvo Lenkijos patriotas“. Tik lenkiškai knygoje rašomas jo asmenvardis – Adam Mickiewicz. Akivaizdžiai demonstruojamas nepasitikėjimas senaisiais Lietuvos bajorais Biržiška, Šalkauskiu, Mykolu Römeriu, Czesławu Miłoszu, jautusiais tikrą gentinį solidarumą su Mickevičiumi ir pripažinusiais jo lietuviškumą. Beje, Römeris lietuviškai rašytoje „Autobiografijoje“ pabrėžtinai vartojo lietuvišką poeto vardo ir pavardės formą – Adomas Mickevičius, nors savo paties ir savo amžininkų pavardes šiame tekste išsaugojo autentiškas, tiesa, vardus lietuvindamas: Mykolas Römeris, Tadas Wróblewski’s, Liudvikas Abramowicz’ius. „Autobiografijoje“ Römeris kalbėjo ir apie „seną Adomo Mickevičiaus odą“, kuri būdinga ir jam, kuri esanti „savotiška – ne grynai lenkiška ir ne grynai lietuviška, bet ypatingai sukombinuota, kurioje randasi taip lenkystės, taip lietuvystės žymės“.
Nutyli tyrėjos ir Biržiškos, įvedusio Mickevičių į mokyklinį lietuvių literatūros kanoną, argumentus bei asmenines patirtis. Vaikystėje ir jaunystėje atrasti Mickevičiaus tekstai, sako Biržiška, „mane veikė ne vien kaip jaunuolį, bet ir kaip tautiškai atbundantį lietuvį, didžiausiame lenkų poete atrandantį ir pajuntantį tokį pat, kaip ir jis, lietuvį, – lenkiškai kalbantį, lenkiškai rašantį, lenkiškai veikiantį, betgi lietuvį“. Taigi Mickevičius, Biržiškos teigimu, esąs ir „didysis lenkų poetas“, ir „Didysis Tautietis“, kurį tėvas krikštijo paguldęs ant Lietuvos Statuto, kuris pats savo sūnų Paryžiuje krikštijęs iš Lietuvos atvežtu Nemuno vandeniu, kurį pyktelėjęs Julius Slovackis, arba Juliuszas Słowackis, praminęs „lietuvių Dievu“ – „Bóg litewski“, o amžininkai žemaičiai Prancūzijoje vadinę „lietuvininku“, kurio „bemaž visa poetinė kūryba semiasi iš Lietuvos ir verčiasi jos įspūdžiais“, kuris tiesiogiai veikęs tautinį lietuvių atgimimą – Daukantą ir Simoną Stanevičių, kurio „lenkiškoje poezijoje maudėsi“ aušrininkai (Jonas Basanavičius atmintinai mokėjęs beveik visą „Konradą Valenrodą“). Beje, 1888-aisiais parašytoje poemoje „Lietuva“ Maironis greta „didžio poetos“ Donelaičio iškelia ir tėvynę Lietuvą mylėjusį „garsų Adomą“ – „didžiausią tarpo poetų“, o išnašoje paaiškina, kad „Adomas Mickevyčė save skaitė <...> už tikrą lietuvį“, nors „ne kartą vadina save taip jau ir lenku“. Iškalbingai knygoje nutylima Brigitos Speičytės monografija „Anapus ribos. Maironis ir istorinė Lietuva“, atskleidusi genetinį Maironio ir Mickevičiaus poetikų ryšį. Tyrėjų lieka nepastebėtas ir Miłoszo įžvelgtas bei aptartas Mickevičiaus, lenkų mesianizmo kūrėjo, poetinės metafizikos lietuviškas matmuo.
Monografijos autorės švelniai pašiepia Šalkauskį, neva nepagrįstai rašiusį apie lietuvišką Mickevičiaus kilmę iš bajorų Rimvydų, ir spėja, kad tokią žinią jis galėjęs paimti iš XIX–XX amžių sandūroje kūrusio lenkų literatūrologo Piotro Chmielowskio užuominos. Sykiu teigiama, jog būtent „Šalkauskio teoriją“ perėmęs Biržiška, primenama, kad sovietinės okupacijos metais jos laikęsis Mykolaitis-Putinas. Ir vis dėlto ši „teorija“ nėra ironijos vertas pramanas. Mickevičių giminės lietuviškumą dar XVI šimtmetyje pabrėžė Strijkovkis, kurio „Kroniką“ poetas buvo atidžiai skaitęs. Kojalavičius lotyniškame „Šventajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardyne“ pateikė „Kronikos“ žinią, kad „kai kurie Mickevičiai kilo iš kunigaikščių Giedraičių“, ir pats Minsko vaivadijoje įsikūrusius Mickevičius kildino iš Žemaitijos, iš Rimvydų giminės. Žemaitijoje ir rusėniškose Lietuvos žemėse gyvenusią Rimvydų-Mickevičių giminę Kojalavičius mini ir lenkiškai parašytoje herbyno santraukoje. Lietuvis didikas Rimvydas XV amžiaus viduryje buvo Lydos seniūnas. Matyt, lietuviškos kilmės iš Rimvydų idėją saugojo Mickevičių šeimos žodinė tradicija. Kad poetui buvo ne tik žinomas, bet ir svarbus šeimos genealoginis pasakojimas, liudytų „Gražinos“ personažas – senas išmintingas bajoras Rimvydas, kunigaikščio Liutauro patarėjas: „Rymwid“ – „zacny rycerz w litewskim narodzie“ („garsus lietuvių tautos riteris“).
Klysta tyrėjos, paraidžiui supratusios „Konrado Valenrodo“ pratarmės žodžius, jog Lietuva esanti „visiškai praeityje“, jog tai „išnykusi“ tauta. Šie žodžiai, kaip ir poemos dedikacijoje Rusijos imperatoriui Mikalojui I išsakytas palinkėjimas, „kad šitiekos tautų Tėvo vardą šlovintų visos kartos visomis kalbomis“, yra klasikinis Mickevičiaus valenrodizmo pavyzdys. Juk pats istorinės poemos tekstas kvietė lietuvius ir lenkus nesusitaikyti su svetimųjų priespauda, visomis priemonėmis grumtis už savo laisvę. Juk „Litwo! Ojczyzno moja!“, „Pono Tado“ invokacijos žodžiai, buvo nukreipti ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. 1841-ųjų kovo 23-iąją iš Paryžiaus broliui Pranciškui išsiųstame laiške poetas rašė: „Gal tapsiu profesoriumi be natūralizacijos, nes man vis dėlto gaila liautis oficialiai, valstybine prasme lietuviu buvus [mi jakoś żal przestać być Litwinem urzędownie] ir nemiela pavirsti prancūzu“. Taigi Mickevičius brangino ir saugojo prieš pusę amžiaus sunaikintos Lietuvos valstybės pilietybę: galimybę tapti Prancūzijos piliečiu jis siejo ne su Lenkijos, bet su Lietuvos politinės bendruomenės išdavyste.
Regis, ir „didžiojo Adomo“ atveju mąstymas arba / arba knygoje susiduria su mąstymu ir / ir. Biržiška, Šalkauskis, Römeris, Mykolaitis-Putinas, Speičytė, neneigdami Mickevičiaus lenkiškos tapatybės, jo kūrybos priklausymo lenkų kultūrai, mato ir jo tapatybės bei kūrybos lietuvišką dėmenį, stiprią šios kūrybos įtėkmę lietuvių kultūrai. Beje, tarsi pratęsdamas Römerio pastabą apie „ypatingai sukombinuotą“ Mickevičiaus odą, lenkų istorikas Juliuszas Bardachas yra nusakęs šio poeto bei kitų XIX ir XX a. pradžios Lietuvos intelektualų savimonę kaip „dvipakopę tautinę sąmonę“, kurioje susilieja lietuviškumas ir lenkiškumas. Ir nebus suklydęs. Mickevičiaus lenkiškos poezijos lietuviškumas tiesiogiai veikė modernų lietuvių nacionalizmą: net pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Smetona buvo „didžiojo Adomo“ mokinys.
<...>
Visas tyrėjų pasakojimas apie XX amžiaus mokyklinį lietuvių literatūros kanoną yra grindžiamas kanoną formavusių literatūrologų ideologinių pozicijų demaskavimu. O atskleistos pozicijos iš esmės išsitenka dviejose ideologinėse schemose: Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios respublikose mokyklinė literatūra, pasak knygos autorių, buvusi palenkta nacionalizmui, o sovietinės okupacijos metais – sovietinei ideologijai. Pasirėmę Slavojaus Žižeko pastebėjimu, kad pats „išsilaisvinimas iš ideologijos prievartos“ esąs ideologija, galėtume klausti: iš kokių ideologinių pozicijų tyrėjos nacionalizmą ir sovietizmą demaskuoja, kokiai ideologijai pačios priklauso? <...> Kas tyrėjų ideologijai būdinga? Visų pirma, marksistinis požiūris į ideologiją kaip į demaskuotiną melo ir prievartos sistemą. Iliuzija, kad galima demaskuoti ideologijas iš ideologiškai neutralios „mokslinės“ pozicijos. Itin neigiamas požiūris į nacionalizmą. Į liberalųjį nacionalizmą – taip pat. Ir tokio požiūrio nulemtas nepriklausomybės, tautinės valstybės nuvertinimas.
Monografijos autorėms taip pat savas brandaus sovietmečio žvilgsnis į literatūrą ir kultūrą. Žvilgsnis, šias kūrybos sritis esmingai apkarpantis. Tokį žvilgsnį, vyravusį Sovietų Rusijoje, yra nusakęs Thomas Stearnsas Eliotas: jis „susiaurina kultūrą“ ir priskiria jai „visa, kas spalvinga, nekalta ir atskirta nuo politikos“.
<...>
Tyrėjų ideologinėms nuostatoms būdinga ir labai supaprastinta progreso samprata. Pažanga knygoje, kaip sovietiniai laikais, vis dar siejama su visuomenės sekuliarizacija, urbanizacija, nacionalizmo įveikimu. Būtent tokia pažangos samprata lemia, kad monografijoje „religinė raštija“ griežtai atskiriama nuo lietuvių literatūros istorijos, kad šiuolaikiniams tekstams tyrėjos iš anksto „suteikia“ aukštesnę vertę nei seniesiems.
<...>
Ir kokia galėtų būti glausta šios recenzijos išvada? Viktorijos Šeinos ir Aistės Kučinskienės monografija, nepaisant aprėptos įspūdingos medžiagos, nėra lietuvių literatūros istoriografijos metasintezė. Tai – svaresnio pagrindimo stokojantis, nesyk pro šalį prašaunantis, bet savo aistra žavintis ir tikrai aptarimo vertas demaskavimas.“
Mykolo Biržiškos, senosios Lietuvos literatūros tyrinėtojo, Vilniaus universiteto rektoriaus, pirmojo VU Lietuvių literatūros katedros vedėjo, nuotrauka.
Komentarai (0)